Specialisto komentaras, žurnalas „Prie kavos“
Psichologė psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė
Motinystė tikrai keičia visas moteris. Nes perėjimas į motinystę jau savaime yra pokytis, prie kurio moteriai tenka psichologiškai (ir ne tik psichologiškai) prisitaikyti - kaip ir prie įvairių kitų permainų, kurios vyksta mūsų gyvenime. Kinta moters tapatumas, jos „aš“ , moteriai tenka savyje integruoti naują vaidmenį – mamos. Ir dažniausiai tai yra ilgas procesas, kuris užtrunka turbūt tol, kol vaikai užauga, nes augdami jie nuolat pateikia naujų iššūkių ir reikalauja iš naujo prisitaikyti. Laukiantis pirmojo vaiko mamos vaidmuo mums yra visiškai nepažįstama sritis. Mes galime turėti įvairių įsivaizdavimų, pvz., manyti, kad būsime tokios mamos, kokia buvo mūsų pačių mama, arba tikrai nebūsime tokios kaip mūsų mama, arba galime svajoti, kad būsime tobulos nuolat besišypsančios mamos kaip iš žurnalų viršelio, tačiau realiai suvokimas, ką mums iš tiesų reiškia būti mama, pajautimas, kokia mama aš esu, atsiranda ir formuojasi tik vaikams gimus ir juos auginant. Ir ši patirtis tikrai mus keičia. Pačia bendriausia prasme – brandina mus kaip žmones.
Motinystė yra labai savitas kiekvienos moters kelias. Todėl ir poveikis psichikai, vertybėms ar mąstymui gali būti labai skirtingas. Kaip jau minėjau, motinystė nuolat kelia klausimus: „kas aš esu?“ , „kokia aš esu?“, „kam skirti prioritetą – savo ar vaiko poreikiams?, „kaip suderinti įvairius vaidmenis?“ ir t.t. Atsakymai į šiuos klausimus irgi būna labai įvairūs kiekvienai moteriai - nuo labai teigiamų (aš esu puiki mama) iki labai neigiamų (aš esu bloga mama). Ir jausmų skalė gali būti labai įvairi – nuo euforijos iki nevilties, nuo didžiavimosi savimi iki visiško nepasitikėjimo, nuo pykčio iki kaltės ir t.t.
Jei patiriame visą šią įvairovę, ko gero, tai yra ženklas, kad gal ir visai neblogai susidorojame su motinystės iššūkiais. Jei ilgam užsibūname kuriame nors viename iš kraštutinumų, galbūt vertėtų stabtelėti ir pamąstyti, kas dedasi. Kitaip tariant, ilgai jaustis tobula mama turbūt lygiai taip pat neadekvatu kaip nuolat jaustis nevykėle. Iš savo psichoterapinio darbo patirties pastebiu, kad vienas sudėtingiausių motinystės uždavinių yra sugebėti išlaviruoti tarp visų vidinių prieštaravimų, sugebėti savyje talpinti priešybes - pvz., kaip galiu jaustis gera mama, jei pykstu ant savo vaiko? Siekiu savo vaikui būti tobula mama, tačiau nesuprantu, kodėl kartais taip ilgiuosi ankstesnio savo gyvenimo, kai vaikų neturėjau? Ar su manimi viskas gerai, jei kartais apima jausmas, kad nebenoriu būti mama? Kaip sau atleisti, jei neištvėriau zyzimo ir pakėliau balsą ant sergančio vaiko? ir t. t., ir t. t.
Sakyčiau, kad į motinystę labiau galima būtų žiūrėti kaip į labai savitą pažinties su savimi ir savo vaikais bei sutuoktiniu (kaip vaikų tėvu) kelią negu kaip į rinkinį kokių nors universalių taisyklių, kokia motinystė „turėtų“ ar „neturėtų“ būti. Nepasitvirtina ir įvairios klišės, kad motinystė, pvz., yra „vienas džiaugsmas“ arba „amžinas nerimas“, ar pan. Motinystė yra unikali patirtis, kurios nereikėtų sprausti į kokius nors labai apibrėžtus rėmus.
Fiziologiniai pokyčiai gali lemti laikinus dalykus – pavyzdžiui, hormoniniai svyravimai po gimdymo gali lemti tam tikrus nuotaikos svyravimus ar didesnį jautrumą. Tačiau šie pokyčiai turėtų būti trumpalaikiai ir neturėtų kaip nors ilgam laikui įtakoti motinystės. Adekvati specialistų pagalba, tinkama artimųjų parama ir palaikymas, padeda mamoms lengviau išgyventi sunkesnius periodus, kuriuos gali lemti fiziologiniai pokyčiai. Beje, tinkama aplinkinių parama ir supratimas gali labai padėti moterims įveikti ir psichologinius sunkumus, su kuriais joms tenka susidurti motinystėje.