Kaip paaugliams išgyventi tėvų skyrybas?

Psichologę psichoterapeutę Aušrą Šapranauskienę kalbina

Živilė Karevaitė, žurnalas “Panelė”

• Ar yra būdų, kaip lengviau vaikams išgyventi tėvų skyrybas?

Skyrybos paprastai būna sukrėtimas visai šeimai – ir tėvams, ir vaikams. Skyrybų metu visi šeimos nariai išgyvena daug sunkių ir nemalonių emocijų – pyktį, liūdesį, širdgėlą, skausmą, nerimą, baimę, pasimetimą ir t. t. Tad lengva šiuo laikotarpiu tikrai nebūna, tačiau net ir tamsiausi debesys ilgainiui išsisklaido ir ateina kur kas šviesesnės dienos.

Vaikams svarbiausia žinoti, kad mama su tėčiu gali išsiskirti ir gyventi atskirai, tačiau tėvai tikrai nesiskiria su savo vaikais. Paprastai po skyrybų abu tėvai ir toliau myli, bendrauja ir rūpinasi savo vaikais taip, kaip moka geriausiai. Praėjus tam tikram laikui, atslūgus emocijoms, šeimoje nusistovi nauja gyvenimo tvarka, tarpusavio bendravimo taisyklės. Gyvenimas sugrįžta į vėžes ir nors tėvai nebegyvena kartu, vaikai turi galimybę laisvai susitikti, bendrauti, kartu leisti laiką (kitaip tariant, išlaikyti įprastą ryšį) ir su mama, ir su tėčiu.  

Taigi, kai tėvai praneša šią liūdną žinią, kad nusprendė skirtis, patarimai vaikams būtų tokie:

• nebijokite klausti; tėvų ar kitų artimų žmonių galite klausti visko, kas jums rūpi; jūs turite teisę išgirsti atsakymus į visus klausimus, kurie neduoda jums ramybės.
• visai suprantama, kad sužinoję apie tėvų sprendimą išsiskirti kurį laiką jausite pyktį, nerimą, baimę ar liūdesį; kalbėkitės apie šiuos jausmus su žmonėmis, kuriais pasitikite, ir kurie jus palaiko; neužsisklęskite su savo sielvartu vieni. Jei neišeina kalbėtis, savo jausmus galite mėginti išlieti dienoraštyje, piešdami ar sportuodami.
• nekaltinkite savęs; vaikai nėra ir niekaip negali būti kalti dėl tėvų skyrybų; šiam žingsniui suaugusieji ryžtasi dėl pašlijusių tarpusavio santykių, kai kuris nors vienas iš jų ar abu netenka vilties, kad sugebės toliau darniai ir laimingai kartu gyventi; vaikai čia niekuo dėti.
• jei jaučiate, kad tampa labai sunku išgyventi šį laikotarpį, jei atrodo, kad daugiau nebeištversite, kad jūsų gyvenimas pernelyg susijaukė, išdrįskite kreiptis pagalbos; galima paskambinti į Vaikų liniją ar kreiptis į psichologą; šie specialistai tikrai gali jums padėti.

• Ar vaikams, sužinojus, kad tėvai skiriasi, verta kištis į tėvų santykius, bandyti juos taikyti?

Beveik visi vaikai sąmoningai ar nesąmoningai bando sutaikyti besiskiriančius tėvus. Tai natūrali vaiko reakcija, jam norisi susigrąžinti saugumą ir ramybę. Deja, kaip jau minėjau, skyrybos – suaugusiųjų sprendimas, ir vaikų galimybės paveikti šį sprendimą yra gana menkos. Supratingi tėvai pastebi tokius “taikdariškus” vaiko bandymus, apie tai kalbasi, stengiasi neskatinti bereikalingų vilčių ir padeda vaikui pamažu susitaikyti su skyrybų faktu. Tėvams nederėtų manipuliuoti šiais vaikų jausmais ar elgesiu siekiant paveikti vienas kitą.  

• Kaip elgtis, kai tėvai prašo išskirti, kurį myli labiau, su kuriuo norėtum pasilikti gyventi? Juk dauguma vaikų abu tėvus myli vienodai stipriai.

Kartais pasitaiko, kad skyrybų procesas tėvams būna emociškai toks sunkus, kad jie pradeda elgtis gana savanaudiškai ir labiau paiso savo interesų negu vaikų gerovės. Be abejo, kai skauda, norisi paguodos ir palaikymo. Tačiau skyrybų metu tėvams reikėtų ieškoti kitų emocinės paramos šaltinių nei vaikai. Iš vaikų nederėtų tikėtis, o juo labiau reikalauti palaikymo ar “lojalumo”. Nes vaikams dažniausiai abu tėvai yra vienodai svarbūs, mylimi ir reikalingi. Taigi jei tėvai silpnumo akimirką paklausia: “Kurį iš mūsų myli labiau?”, galima jiems atsakyti nuoširdžiai, ką galvojate ar ką jaučiate. Pvz., “man nepatinka atsakinėti į tokius klausimus”, “labai tave myliu, bet myliu ir tėtį (mamą)”, “neversk manęs rinktis” ir pan. Kai tėvų skausmas atlėgs, jie nebeuždavinės tokių klausimų, o gal net pajėgs atsiprašyti jūsų, kad elgėsi neprotingai ir jus skaudino.

• Dažnai šeimos draugai, klasiokai pradeda gailėti išsiskyrusių porų vaikų ir jiems į akis sako, kaip gaila, kaip jums nepasisekė. Kaip išgyventi šį aplinkinių spaudimą, kad gyvenimas neprasidėjo, bet tu jau esi prastesnis, nes gyveni su vienu iš tėvų, turi tik mamą ar tėtį?

Apsidairykime aplinkui. Šeimos šiais laikais yra labai įvairios. Yra vaikų, visą laiką gyvenančių su kuriuo nors vienu iš tėvų, yra vaikų, kurie kartais gyvena su mama, kartais su tėčiu, yra vaikų, gyvenančių su mama ir patėviu ar su pamote ir tėčiu, yra vaikų, gyvenančių su seneliais. Dauguma jų jaučiasi visiškai laimingi ir jiems kuo puikiausiai viskas sekasi. Atidžiau pasižiūrėję, tikrai turėtumėte rasti savo aplinkoje puikių pavyzdžių, visiškai paneigiančių “gailestingųjų” šeimos draugų ar klasiokų šnekas.