Dalia Valentienė, žurnalas „Savaitė“
Turbūt esate girdėję apie panikos priepuolius. Kas tai ir kada jie pasireiškia? Specialistų teigimu, panikos priepuolių rizika ypač padidėja patiriantiems nuolatinį pervargimą ar net "perdegimą". Panikos priepuoliai neretai užklumpa ne tik verslininkus, kurie žūtbūt stengiasi neprarasti savo verslo, bet ir jaunas mamas, persimokiusius studentus ar moksleivius, žmones, kurie netikėtai neteko darbo.
Sunku pasakyti, kiek žmonių susiduria su panikos priepuoliais, tačiau, kad jie kartais drumsčia žmonių gyvenimus –tikra tiesa. Nesusidūrusiems su tuo gali būti sunku suvokti, kas tai yra. Lyg ir panašu į nerimą, tačiau specialistai sako, kad paprastas nerimas dažnai apima daugelį iš mūsų, o panika – jau rimtos ligos gniaužtai, ji savaime nepraeina.
Apie panikos priepuolius arba, kaip kai kurie psichologai vadina, atakas verta žinoti visiems, nes šiandien jos gali užklupti bet kurį aktyvų, rūpesčiuose ir reikaluose paskendusį žmogų. Viena iš priežasčių dėl ko kyla panikos priepuoliai - beprotiškas gyvenimo tempas, įtampa, stresas, noras visur suspėti, prisitaikyti, tikti ir įtikti. Nuolatinis nerimas, kuris yra tapęs šiandieninio gyvenimo norma, išpurena dirvą kada nors atsirandančiai panikai.
Panikos atakas patiria apie 14 proc. žmonių, moterys - dažniau nei vyrai. Panikos priepuoliai dažniausiai prasideda 20 – 30 metų žmonėms. Jei šeimoje yra asmenų, sirgusių panikos sutrikimu ar depresija, rizika išsivystyti panikos atakaoms yra didesnė. Tačiau nereikėtų panikos sindromo panioti su kitomis XXI amžiaus rykštėmis, pavyzdžiui, depresija. Tai skirtingos ligos.
Kuo pasireiškia panika?
Daugelis esame girdėję sakant:“ Nepanikuok“, tačiau taip sakantieji greičiau galvoje turėjo baimę ir toks pasakymas reiškė: „Nebijok“. Deja, panikos priepuoliai - ne vien paprasta baimė. Panikos priepuoliu dažniausiai vadinamas labai stiprus baimės ir nerimo jausmas, užvaldantis žmogų kasdienėse situacijose, kuriose nėra jokio realaus pavojaus nei jo gyvybei, nei sveikatai. Dažniausiai priepuolis trunka 10-20 minučių, gali tęstis iki pusvalandžio. Nežiūrint neilgos trukmės, priepuoliai yra labai nemalonūs, gąsdinantysir išvarginantys, jie žmogų sukrečia ne tik psicholkogiškai, bet ir fiziškai. „Tai ūmaus nerimo pliūpsnis, kurio metu žmogus jaučia ir įvairius fizinius negalavimus. Panikos priepuolio metu dažniausiai stipriai plaka širdis, skauda ar spaudžia krūtinės plote, trūksta oro, sunku įkvėpti, užgniaužia gerklę, svaigsta galva, mirguliuoja akyse, atrodo, kad tuoj apalpsi ar neteksi sąmonės. Kartais gali pykinti ar spazmuoti skrandis, gali atsirasti rankų, kojų ar galvos tirpimo jausmas, žmogus gali pradėti svirduliuoti, jį krečia šaltis, pila prakaitas. Apima jausmas, kad tuoj numirsiu, išprotėsiu, nugriūsiu ir t.t. Jaučiamas nenumaldomas noras sprukti iš tos vietos, kur tuo metu esi. Pavyzdžiui, jei žmogus stovi eilėje prie kasos, jam sunku išlaukti, jis gali mesti krepšelį su pirkiniais ir išbėgti iš parduotuvės. Jei panikos priepuoiai kartojasi, žmogus gali pradėti vengti lankytis tose vietose, kuriose jį buvo ištikę priepuoliai, arba baiminasi eiti į naujas, nepažįstamas vietas. Dažniausiai vengia didelių prekybos centrų, didelių žmonių susibūrimo vietų, vengia važiuoti visuomeniniu transportu, skirsti lėktuvais, vengia vietų, iš kurių negali greitai pasprukti, kuriose reikia laukti, kuriose jaučiasi, kaip “įkalinti”. Tokie priepuoliai dažniausiai užklumpa netikėtai. Paprastai pirmą panikos priepuolį patyrę žmonės yra įsitikinę, kad jų sveikatai ar net gyvybei gresia rimtas pavojus, todėl kviečiasi greitąją pagalbą arba skubiai vyksta pas gydytojus patys, vėliau atlieka išsamius savo sveikatos tyrimus. Ir tai yra gerai. Nes tik tuomet, kai gydytojai patvirtina, jog nėra jokių kitų sveikatos sutrikimų, galima konstatuoti, kad žmogus patyrė būtent panikos priepuolį. O tai reiškia, kad nors priepuolio metu išgyvenama labai daug nemalonių kūniškų potyrių, žmogus jokia kita liga neserga ir jo gyvybei jokio pavojaus nėra‘, - teigia psichologė psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė.
Kodėl kyla panikos priepuoliai?
Specialistų teigimu, kaip nugaros skausmo priežastys gali būti įvairios, taip ir panikos priepuolių priežastys gali būti skirtingos. Dažnai jie ištinka dėl įtempto gyvenimo būdo ir stiprių išgyvenimų bei aplinkybių pasikeitimo. Pavyzdžiui, asmuo darbovietėje nuolatos jautė stresą ir nerimą - smegenys priprato gauti nuolatinę didelę adrenalino dozę. Ir staiga, netekęs šio darbo, žmogus kartu netenka ir to adrenalino. Smegenims pritrūkus buvusio nerimo, įtampos ir išgyvenimų, staiga gali kilti panikos priepuolis. Psichologų teigimu, mūsų visų smegenys pripranta prie tam tikrų aplinkybių ir vėliau jas identifikuoja kaip normą. Kai staiga pasikeičia gyvenimo tempas, suintensyvėja arba sulėtėja – žmogus pradeda justi buvusio gyvenimo trūkumą. „Iš parktikos pastebėjau, kad pirmieji panikos priepuoliai prasideda susidėjus kelioms aplinkybėms vienu metu. Žmogus jau kurį laiką patiria daug streso darbe, pastaruoju metu jį neretai aplanko jausmas, kad gyvena ne savo gyvenimą, kartais iškyla skaudūs prisiminimai iš praeities, galbūt net iš vaikystės, dar įvyksta koks nors nelaimingas atsitikimas, pavyzdžiui, miršta kas nors iš artimųjų, ir praėjus porai savaičių po laidotuvių ištinka pirmas panikos priepuolis. O kartais būna kitaip - žmogus iš pirmo žvilgsnio atrodo neturi jokių nusiskundimų, gyvena kaip visi, šeima puiki, darbe sekasi, tačiau vieną dieną jį staiga ištinka panikos priepuolis. Pradėjus gilintis, kas šiam žmogui visgi kelia nerimą, paaiškėja, kad jis sportavo ir staiga pajuto, kad nebepajėgia pasiekti tokių rezultatų kaip anksčiau, kad pastaruoju metu dažnai aplanko baugios mintys apie ateitį, apie senatvę. Dar ilgiau kalbantis paaiškėja, kad šiam žmogui labai baisu jaustis silpnam, bejėgiam, nekontroliuojančiam padėties“, - pasakoja psichologė Aušra Šapranauskienė.
Daugeliui specialistų atrodo, kad svarbi sutrikimo priežastis yra ir biologiniai veiksniai. Smegenyse yra keli neuromediatoriai, padedantys komunikuoti. Ne vienu panikos sindromo atveju buvo užfiksuotas neuromediatorių balanso sutrikimas.
Nuo panikos sindromo kenčiantiems žmonėms realybės suvokimą iškreipia perdėtos grėsmės pojūtis. Jie pernelyg menkai savimi pasitiki, todėl jiems atrodo, kad nesugebėtų apsiginti, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms. Tada žmogus ima vengti baimę keliančių situacijų, o tai, pasak specialistų, dar labiau sustiprina tariamą grėsmę.
Ar panikos sindromas gali būti paveldimas? Psichologė Aušra Šapranauskienė sako, kad ne. Pasak jos, gali būti paveldimas bendras jautrumas, galbūt didesnis jautrumas nerimui, tačiau šios įgimtos savybės tikrai nereiškia, kad žmogus bus nerimastingesnis ar būtinai patirs panikos priepuolius, juo labiau turės nerimo sutrikimą.Tačiau, mokslininkai įtaria, kad panikos atakos su genetika kažkaip visgi gali būti susijusios. Jie pastebėjo, kad panikos priepuoliai kartais ištinka abu identiškus dvynius arba artimiausiais giminystės ryšiais susijusius žmones.
Panika nėra nuolatinė ją kenčiančio žmogaus būsena. „Panikos atakos kartojasi epizodiškai, tačiau būna, kad tarp priepuolių juntamas nuolatinis nerimas ar didesnė įtampa. Pasikartojimo dažnis gali būti labai įvairus. Kartais žmonės patiria po kelis priepuolius per parą, kartais – vieną ar du per savaitę, kartais - vieną per mėnesį. Esu konsultavusi klientų, kurie apskritai patyrė tik vieną panikos priepuolį ir jie daugiau nebesikartojo“, - pasakoja psichoterapeutė.
Kaip atsikratyti panikos priepuolių?
Panikos priepuolius reikia gydyti, savaime jie retai praeina. Negydomi jie linkę didėti ir net gali peraugti į kitus psichikos sutrikimus. „Susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms panikos priepuolis gali ištikti bet kurį žmogų. Žinome, kad, pavyzdžiui, fizinis skausmas yra signalas, į kurį turime atkreipti dėmesį, ieškoti jo priežasties ir pasirūpinti savimi taip, kad tas skausmas išnyktų. Kartais užtenka išgerti tabletę nuo skausmo, o kartais tenka pakeisti gyvenimo būdą. Lygiai taip pat yra su panikos priepuoliais – per kūniškus pojūčius mes tarsi gauname žinią, kad reikia gyvenime stabtelėti, atkreipti dėmesį į savo psichologinę savijautą ir pasirūpinti savimi taip, kad panikos priepuoliai išnyktų ir nebesikartotų. Kartais užtenka išgerti vaistų, o kartais tenka leistis į kur kas ilgesnę savęs pažinimo ir keitimosi kelionę“, - sako psichologė Aušra Šapranauskienė.
Kenčiantiems nuo panikos priepuolių psichologė pataria sutelkti dėmesį ne į save, o į išorę. „Mintis, kad panikos priepuolis pasikartos, kelia siaubą, todėl žmonės stengiasi kaip įmanydami užkirsti jam kelią. Atidžiai klausosi savo kūno kalbos, kreipia dėmesį į kiekvieną virptelėjimą, galvodami, kad jei anksčiau pastebės, tai pajėgs sustabdyti. Tačiau tai veikia priešingai. Kuo atidžiau stebėsite savo pojūčius, tuo daugiau jų pastebėsite, kuo daugiau pastebėsite, tuo labiau imsite nerimauti, kuo labiau nerimausite, tuo didesnė tikimybė, kad kils panika. Reiktų, atvirkščiai, stengtis nukreipti mintis į ką nors kita, atsijungti nuo savistabos. Geriau atidžiai klausytis, ką kalba kiti, sutelkti dėmesį į išorę, o ne į vidų. Vieniems žmonėms padeda, kai jie pradeda klausytis muzikos, kitiems padeda pokalbis telefonu, treti užsiima kokia nors namų ruoša, kuri atitraukia jų dėmesį. Vengimo elgesys taip pat skatina didesnį nerimą. Kuo ilgiau vengsime kur nors eiti, tuo baisiau bus ten eiti. Jei pavyskta su savimi susitarti, reikėtų pamėginti nevengti jokių situacijų, net jei jose buvo ištikęs priepuolis. Panikos priepuolio metu patiriama labai didelė baimė, bet jokio realaus pavojaus nei gyvybei, nei sveikatai nėra. Minčių nukreipimas, pastangos nusiraminti, atsipalaiduoti, susitarti su savimi ir nugalėti vengimą – visa tai padeda valdyti nerimą, lengviau ištverti panikos atakas, neiškristi iš gyvenimo ir susidoroti su kasdienėmis gyvenimiškomis užduotimis. Jei pavyksta juos pritaikyti, šie metodai panikuojančiam žmogui gali turėti panašų poveikį kaip raminamieji vaistai ar žoliniai preparatai“, - dėsto psichoterapeutė.
Gydymui nuo panikos atakų dažniausiai paskiriami raminamieji vaistai arba antidepresantai. Tačiau, jei žmogus geria vaistus, taiko minėtus metodus ir vis tiek jaučia nerimą ar panikos priepuolius, reikėtų ieškoti psichoterapeuto pagalbos. Gydytojos teigimu, svarbu patikėti diagnoze, patikėti gydytojais, kurie sako, kad visi tyrimai geri, kad jokių kitų sveikatos sutrikimų nėra, ir pamažu pradėti rūpintis psichologine sveikata. Kuo anksčiau po pirmųjų priepuolių žmogus kreipiasi psichologinės pagalbos, tuo lengviau šiuos simptomus pavyksta įveikti.