„Kraštutinumai nėra gerai. Jei nėra taisyklių- vyrauja chaosas, jei jų yra per daug, iš žmogaus atimama kūrybinė laisvė, ilgainiui jis netgi gali atsisakyti savo laisvės mąstyti“,- teigia psichologė-psichoterapeutė Ieva Gaškaitė
Kokie žmonės nemėgsta taisyklių?
Paparastai taisyklių nemėgsta kūrybingi žmonės. Taip pat tie, kurie ne aklai paklūsta taisyklėms, o jas kvestionuoja. Tai išties savarankiškos, brandžios asmenybės, kurių vertybės labai tvirtos ir teisingos. Taisyklės nepatinka ir maištauti linkusiems žmonėms. Kraštutinis maišto pavyzdys galėtų būti žmonės, kurie mano esantys aukščiau visų taisyklių - kelių gaidžiai (net ne gaideliai).
Kokie žmonės taisykles dievina?
Tai dažniausiai būna nerimastingi, nepasitikintys savimi žmonės. Paprastai jie mano, kad to, ką jie žino ar moka, neužtenka, todėl jiems labai svarbu, kad kažkas (vadovas, tėvai ar pan.) patvirtintų ar nurodytų. Kita vertus, taisykles mėgstantys asmenys, dažnai apibūdinami kaip labai dori ir darbštūs darbuotojai. Ir kai kuriose situacijose jie - nepamainomi. Ne visi nori ir gali būti vadovais, reikia ir vykdytojų. Kiekvienoje naujoje situacijoje, kol nežinome, kas ir kaip, taisyklės mums labai padeda (pavyzdžiui, atėjus į naują darbovietę).
Yra taisyklių, kurioms paklusti būtina?
Taip, pvz. kelių eismo taisyklės. Juk jei jų nebūtų, žūtume tą pačią sekundę, vos išėję pro duris. Taip pat 10 Dievo įsakymų. Ir visiškai nebūtina būti tikinčiu kataliku tam, kad paklustum šioms taisyklėms. Yra taisyklių, kurios gyvybiškai būtinos bendram žmonių sugyvenimui.
Ką žmogus jaučia, kai privalo paklusti partnerio, tėvų ar sociumo taisyklėms, kurioms jis nepritaria?
Mėgstantiems taisykles lengviau, nes kartais jie paklūsta nė nesvarstydami. Tiems, kurie nesutinka su taisyklėmis, gali kilti noras maištauti aktyviai arba pasyviai. Labai svarbu, kiek žmogus tą taisyklę įprasmina sau. Jei žmogus mano, kad taisyklė riboja jo laisvę, greičiausiai priešinsis ir patirs nepasitenkinimą, vidinį konfliktą. Jei suvokia, kad taisyklė nepatinka, bet jos reikia laikytis, tuomet priims adekvatų sprendimą. Mokėjimas paklusti ir padaryti tai, ką reikia, o ne vien tai ką nori, - vienas iš brandžios asmenybės požymių. Vaikui egzistuoja tik „noriu“, paaugliui- „noriu priešingai, nei pasakė kiti“, o suaugęs žmogus svarsto. Kita vertus jei taisyklės nesąmoningos arba nesuprantamos, jei jų yra labai daug arba jos nepaprastai varžo, tada žmogus gali labai nusivilti, nuleisti rankas. Taisyklės, kaip ir ribos. Viena vertus jos varžo, kita vertus, suteikia saugumą ir aiškumą: žinau, kaip elgtis ir žinau, kad taip pat elgsis ir kitas žmogus.
Jei kartais nutinka taip, kad žmogus sėdi ne savo rogėse, pavyzdžiui, dirba darbą, kuriame ištisai vieni reglamentai (o jam svarbu kūrybinė laisvė), nuolat kyla vidinis noras priešintis, tuomet jis gali susirgti depresija, pradėti gerti ar pan. Tai- liguisti bandymai įveikti situaciją.
Kaip paklusti taisyklėms ir kartu išlikti savimi?
Jei žmogaus darbas specifinis, kuriame viskas griežtai reglamentuota, tuomet jis gali rasti kūrybišką sprendimą, tarkime, po darbo užsiimti širdžiai miela veikla, pvz. šokinėti su parašiutu, leistis į ekstremalias keliones, važinėti automobiliu pavojingomis trasomis dideliu greičiu ir pan. Bet tai reikia daryti saugiai, tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir nekenkti kitiems. Taip gyvenime įsivyrauja pusiausvyra tarp to, ką privalu daryti, ir to, ką norisi veikti. Juk pusiausvyra - laimingo gyvenimo pagrindas.
Žmogus valgo savo darbo vietoje. Taip sutaupo laiko, dar spėja internete panaršyti ir šiek tiek pailsėti. Priešais sėdintį kolegą erzina maisto kvapas, čepsėjimas. Tai blaško jo dėmesį. Valgantysis nesijaučia darantis kažką negeri. Juk valgo savo erdvėje - prie SAVO stalo ir SAVO kompiuterio?
Jei valgančiajam patinka taisyklės, išgirdęs, kad negalima valgyti darbo vietoje, jis to daugiau nedarys. Iš esmės kalbama apie laisves. Vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė, t.y. galima būti laisvam tiek, kiek tai nekenkia kitiems. Du suaugę žmonės turėtų ieškoti bendro sutarimo. Jei bus kategoriškai pareikalauta nevalgyti darbo vietoje, pirma reakcija gali būti: „tu man neaiškink, ką noriu, tą darau“. Kreipiantis taktiškai, yra vilčių, kad bus įmanoma rasti kompromisą. Galima šią problemą spręsti ir įtraukiant visą kolektyvą, kad visi kolegos balsuotų - galima valgyti darbo vietoje ar ne. Jeigu kolektyvas nubalsuos, kad ne, tuomet teks paklusti (demokratija valdo).
Moters sutuoktinis, besirūpinantis jos sveikata, prašo nerūkyti, kartais netgi griežtai to reikalauja. Žmona nuo jo slapstosi, tačiau šio įpročio neatsisako teigdama: „mano organizmas, ką noriu, tą ir darau“.
Sutuoktinis turi teisę norėti paveikti savo partnerę ir išsakyti savo rūpestį. Jis gali kalbėti apie rūkymo žalą, pasėkmes ar pan. Rūkaliui mesti rūkyti – tai atsisakyti jam malonaus dalyko (kad ir kaip keistai tai skambėtų nerūkantiems). O kai reikia atsisakyti, vadinasi, kažkas atima tai, ko nenoriu atiduoti. Kuo daugiau ultimatumų, tuo greitesnio ir didesnio pasipriešinimo galima sulaukti. Ultimatumas „tu privalai“ (tai reiškia „tu neišmanai, aš tau paaiškinsiu, nes geriau žinau“) provokuoja reakciją „tu man neaiškinsi“ (tai reiškia „ne, aš esu protingas, savarankiškas, už save atsakingas žmogus ir tai, ką tu man sakai, neatitinka mano požiūrio į gyvenimą“). Žmogus gali priešintis griežtiems nurodymams. Tai visiškai normali reakcija. Kita vertus, išgirdus ramiai išdėstytus partnerio argumentus, jo susirūpinimą, galima naujai įvertinti savo nuostatą ir galbūt ją pakeisti – juk rūkyti nesveika.
Daugiabutyje visuomet atsiranda kaimynų, kurie rūko prie įėjimo ar balkone. Įstatymas nedraudžia rūkyti ne patalpose arba savo patalpose ( pvz., savo balkone). Tačiau nerūkantys kaimynai taip nemano.
Įstatymas yra aukščiausia instancija. Jo rūkalius nepažeidžia. Tik jei nerūkantis kaimynas rūkančiajam kels ultimatumą „tu čia nerūkysi“, gali sulaukti pastarojo pasipriešinimo. Todėl labai svarbu, ar norima susipykti ir pareikšti savo valią išdėstant ultimatumą, ar trokštama spręsti problemą. Norint spręsti situaciją, privalu pradėti dialogą. Jo veikiausiai nebus, jei prasidės nuo ultimatumo paskelbimo. Rūkantysis puikiai supranta, kad nerūkančiajam cigarečių dūmai yra tarsi peilis. Tad būtina ieškoti kompromiso.
Tėvai mato, kad dukra pasirinko itin netinkamą partnerį. Ši apakinta meilės mano, kad yra suaugęs žmogus, kuriam tėvai neturi teisės nurodinėti, ką mylėti ir už ko tekėti. Ar tėvų griežtas „ne“ kažką reikštų?
Labai svarbu pasitikrinti, ar tas partneris yra netinkamas tėvams, nes jie turi kitų lūkesčių, ar išties netinkamai elgiasi. Paprastai pilnamečiui vaikui tėvai neturi teisės nurodinėti. Tėvai, keliantys ultimatumų suaugusiam vaikui, gali sulaukti priešingo rezultato - atžala priešinsis visam pasauliui ir dar labiau suartės su savo išrinktuoju. Jei partneris išties netinkamai elgiasi (turi priklausomybių, nepagarbiai elgiasi, išnaudoja emociškai ar finansiškai), tėvai turi teisę išreikšti susirūpinimą, bet neturi teisės reikalauti vaiko elgtis taip, kaip jie liepia. Niekas nenori užauginti vaikų-marionečių. Visi tėvai trokšta, kad jų atžalos būtų savarankiškos ir kūrybingos. Nuolatos vaikui keliant ultimatumus, tarkime, „daryk tą“, „draugauk su anuo“ ir pan. – savarankiškai mąstančio žmogaus veikiausiai užauginti nepavyks. Tėvai turi leisti savo vaikams klysti (nors tai labai sunku). Tiesa, jie privalo įsiskišti, jei partneris, tarkime, smurtauja prieš jų vaiką.
Paaugliai draudžia gimdytojams tikrinti jų telefonus, domėtis jų veikla socialiniuose tinkluose. Tėvai jaučia atsakomybę už savo vaikus, todėl turi teisę žinoti daugiau, negu jiems leidžia atžalos. Kur riba tarp pagarbos paauglio asmenybei ir tėvų atsakomybės?
Suaugusiems į vaikų asmeninę erdvę kištis nederėtų. Jei atžala įsileidžia gimdytoją į savo socialinę erdvę (pavyzdžiui, priima į draugus Facebooke), tuomet viskas gerai. Nedraudžiama su vaiku aptarti ir viešai matomą asmeninę informaciją. Negerai, kai tėvai šniukštinėja, šnipinėja atžalą, ką ji veikia internete. Tai prilygsta svetimų laiškų ar dienoraščio skaitymui. Tėvai dažnai mano, kad jų misija yra drausti. Nieko panašaus. Taip elgiantis vaikas gali užsisklęsti, nebūti atviras. Su bet kurio amžiaus vaikais, bet ypač su paaugliais, tėvams dera elgtis pagarbiai. Tuomet jie norės dalintis savo patirtimi ir gerbs tėvų nuomonę. Tėvai, norėdami daugiau sužinoti apie savo vaikus, turi du būdus. Vienas - kontroliuoti atžalas ir kvosti iš jų informaciją, lįsti į jų asmeninę erdvę (bet už tai paaugliai gali ir neatleisti). Kitas būdas - bendrauti su paaugliais taip, kad jie pasitikėtų tėvais ir informaciją pateiktų savo noru.