Psichologę psichoterapeutę Aušrą Šapranauskienę kalbina
Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė, savaitraštis "Veidas"
Išmokti planuoti savo laiką svarbu tam, kad galėtume dažniau jaustis savo gyvenimo šeimininkais, kad jaustume, jog mes kontroliuojame situaciją, o ne atvirkščiai. Geras laiko planavimas padeda pasiekti realius tikslus, padeda mažinti stresą, padeda darniau gyventi bendruomenėje. Žmonės visais laikais planuodavo savo laiką ir darbus. Tik šiais laikais poreikis planuoti tampa ypač aktualus dėl spartėjančio gyvenimo tempo, dėl mus pasiekiančios informacijos gausos, dėl atsiveriančių galimybių, kurias matant kyla įvairūs norai, lūkesčiai, reikalavimai tiek sau, tiek kitiems. Todėl kartais labai svarbu atrasti sau atsakymą, ko man iš tikrųjų reikia mokytis – ar bėda tik ta, kad nemoku planuoti laiko? Gal geriau mokytis užsibrėžti realius tikslus? Arba atrasti savo vertybes ir susidėlioti prioritetus gyvenime? O gal tiesiog išmokti pasakyti „ne“ sau ir kitiems? Ir t.t. Neretai klausantis žmonių, kurie rengiasi užsirašyti į kokius nors laiko planavimo kursus, išgirsti tam tikro stebuklo lūkestį – „dabar nieko nespėju, bet ten mane išmokys spėti “. Deja, para yra tik 24 valandos. Sėkmingas laiko planavimas yra glaudžiai susijęs su adekvačiu situacijos ir savo galimybių įvertinimu, realių tikslų išsikėlimu. Gana dažnai tai reiškia, kad gali tekti pamažinti savo lūkesčius, išmokti kantrybės. Būti vienu metu ir superviršininku, ir supermama, ir turėti marias laiko savo asmeniniams pomėgiams – neįmanomas uždavinys.
Savo noru kartais padirbėti viršvalandžius turbūt nėra nieko baisaus ir niekam labai nepakenktų. Susirūpinti reikėtų, jei viršvalandžius dirbame nuolat. Tuomet gal ir verta savęs paklausti, kodėl?
Nuoširdus atsakymas padėtų geriau susigaudyti ir ieškoti galimų sprendimų. Pervargus krenta tiek darbo efektyvumas, tiek motyvacija dirbti. Manau, kad dauguma žmonių puikiausiai supranta, jog nuolatinės ilgos darbo valandos ilgainiui gali išsekinti kiekvieną, o tada prasideda ir įvairios sveikatos problemos – nuovargis, nemiga, depresija ir t.t. Atsakymo, kodėl žmonės visgi nualina save, reikėtų ieškoti analizuojant ankstesnius klausimus. Dažnai koją pakiša įsivaizdavimas, kad esu stipresnis negu kiti, kad man taip neatsitiks, arba lygiavimasis į kitus – jei kiti gali taip dirbti, tai ir aš galiu.
Pinigai retai yra tikslas savaime. Gal ir yra žmonių, kuriuos džiugina būtent skaičiukai banko sąskaitoje, bet manau, kad daugumai pinigai yra priemonė patenkinti poreikius, įgyvendinti troškimus, pasiekti tam tikrą gyvenimo kokybę. Todėl ir pamąstymai, kas man svarbiau (laikas ar pinigai), dažniausiai iškyla tada, kai pradedame jausti, kad įdedamos pastangos ir uždirbami pinigai nesuteikia norimo pasitenkinimo gyvenime. Jei nusprendžiame, kad šiuo metu daugiau pasitenkinimo ir laimės gyvenime mums suteiks laikas skirtas ne pinigų uždirbimui, o kitiems dalykams – tai svarstyklės ir nusvyra laiko naudai. Paskui gali vėl nusvirti pinigų naudai. Manau, kad žmonės nuolat ieško tam tikros pusiausvyros, kaip suderinti darbą, šeimą, asmeninį gyvenimą, kaip jaustis laimingais. Noras dirbti ir užsidirbti nėra blogis. Bet jei mūsų kūnas ar aplinkiniai žmonės pradeda siųsti pavojaus signalus, vertėtų įsiklausyti. Ir būtų gerai įsiklausyti anksčiau nei tie signalai virsta liga, išsekimu, skyrybomis ar pan.
Gražiausi metai neatrodys pralėkę tuščiai, jei juose bus akimirkų, kuriomis mes tikrai džiaugėmės, kurios mums malonios prisiminti, kurios palieka įspūdį, jei jausimės nuveikę ką nors prasmingo sau ar kitiems ir t.t. Kartais, matyt, ir būtų sveika mažiau sukti galvą, kaip čia sugebėti viską tobulai suderinti, o tiesiog pabandyti dažniau susikurti tokių akimirkų, kurias vėliau norėtume prisiminti.
Mažinkime lūkesčius. Taip suderinti, kad viskas visose gyvenimo sferose būtų sklandu, lengva ir paprasta, pavyksta retai ir neilgą laiką. Dažniausiai mums tenka nuolat spręsti įvairias problemas, nuolat taikytis prie permainų, nuolat patirti įvairias nesėkmes ir sėkmes, ir ne visada viskas priklauso tik nuo mūsų. Tačiau mes tikrai galime išmokti žiūrėti į gyvenimą pozityviau, išmokti mažiau bijoti, išmokti geriau pažinti save ir nuolat kurti sau tokį gyvenimą, kuris tuo metu labiausiai atitinka mūsų poreikius. Ir tai nuolatinis procesas. Man patinka amerikiečių psichologės Kate Keenan palyginimas, kad gyvenimas dažnai primena žongliravimą, kai tenka išmokti vienu metu ore išlaikyti kelis kamuoliukus.
Neprivalome, bet dažnai pasiduodame. Gerai, jei apie tai bent kartais susimąstome ir stabtelime, pabandome sulėtinti tempą, pažvelgti plačiau. Jei išdrįstame ką nors pakeisti gyvenime, kad nors tam tikrą laiką jaustumėmės geriau.