Psichologę psichoterapeutę Aušrą Šapranauskienę kalbina
Inga Labutytė – Atkočaitienė, LRT
Apie 80% pacientų, su kuriais susiduriu savo kasdienėje praktikoje, kenčia nuo nerimo sutrikimų, nemigos, depresijos, turi įvairių psichosomatinių problemų, jaučiasi nelaimingi santykiuose su kitais žmonėmis. Visų šių negalavimų viena iš sudedamųjų dalių gana dažnai yra nuovargis ar išsekimas. Tame tarpe ir dėl didelio darbo krūvio ar dėl kitų su darbine veikla susijusių rūpesčių.
Trumpalaikis persidirbimas didesnės žalos dažniausiai nepadaro - žmogus truputį daugiau padirba, paskui truputį daugiau pailsi, ir tiek bėdos. Tačiau jei persidirbama nuolat (pvz., labai ilgos darbo valandos, dideli darbo krūviai, nuolatiniai viršvalandžiai ir pan.), jei darbe patiriamas didelis stresas ir įtampa (atsakingos pareigos, labai aukšti tikslai ir reikalavimai, konfliktiška aplinka ir pan.), jei nėra galimybės gerai pailsėti, atitrūkti nuo darbinių rūpesčių (trumpos atostogos arba jų visai nėra, nuolatinis atsakinėjimas į skambučius ar el. laiškus ne darbo valandomis, nekokybiškas laisvalaikis ir pan.), jei žmogus išgyvena daug kokių nors su darbu susijusių vidinių konfliktų (pvz., jaučia, kad yra nepakankamai vertinamas, tačiau nesiryžta darbo keisti, arba dažnai pyksta, nepritaria vadovo sprendimams, tačiau jaučiasi priverstas klusniai ir nuolankiai juos vykdyti ir pan.), tai tikimybė tikrai labai didelė, kad vieną dieną žmogus pradės jaustis pervargęs, nelaimingas, atsiras sveikatos problemų.
Negalėčiau tvirtinti, kad Lietuvoje daug žmonių ateina psichologo pagalbos, sakydami, kad jie nebesuvaldo darbo krūvio ir jiems dėl to reikia pagalbos. Tačiau tikrai daug klientų ateina dėl įvairių fizinės ir psichinės sveikatos arba santykių problemų, kurios, kaip vėliau paaiškėja, yra iš dalies susijusios ir su tuo, kad darbinėje veikloje šie žmonės jaučiasi nelaimingi, nuolat pervargę, nepajėgiantys sklandžiai suderinti savo darbinio ir asmeninio gyvenimo.
Negaliu savo žodžių paremti jokiais tikslesniais tyrimų duomenimis, tačiau man susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenėje būdingos panašios tendencijos kaip tos, kurias cituojate iš BBC straipsnio. Sakyčiau, kad darbas dažno lietuvio gyvenime užima kiek per daug laiko lyginant su laiku skiriamu šeimai ir laisvalaikiui; neretai įmonėse palaikoma ir skatinama “darboholizmo” kultūra; dažnas žmogus dirba keliose darbovietėse, siekdamas užsidirbti “normaliam” pragyvenimui; jaunų žmonių tarpe gana gaji nuomonė, kad būtinai reikia orietuotis į pasiekimus, laimėjimus, atiduoti visas jėgas siekiant karjeros ir t. t. Tenka sutikti jaunų, 22 – 23 metų, žmonių, kurie jau pergyvena ir nerimauja dėl to, kad studijų metu pradėta darbinė karjera juda ne taip sparčiai kaip norėtųsi, ir jie šiuo metu užima tik vidutinės grandies vadovo postą. Jie dirba po 10-12 valandų per dieną ir mano, kad tai yra normalu, jei nori ko nors gyvenime pasiekti. Arba kalbuosi su 26 – 28 metų žmonėmis, kurie jaučiasi visiškais nevykėliais, nes dar nesugebėjo įsukti savo verslo ir užsidirbti namui. Arba ateina moterys, kurios jaučia, kad pavargo “plėšytis” tarp darbo ir vaikų, kad nusibodo amžinai sukti galvą, kam palikti vaiką, kai susirgs, arba kaip spėti atlikti darbus, už kuriuos esi atsakinga, jei nusprendi pabūti su sergančiu vaiku, ir pan. Arba koks nors vadovas pasakoja, kad užvakar jam atliko kelio sąnario operaciją, bet šiandien jis tiesiog negalėjo nesudalyvauti svarbiame susirinkime. Visa tai ir atspindi žmonių ambicijas, prioritetus, darbdavių ir darbuotojų lūkesčius, įmonių kultūrą.
Labai norėtųsi, kad šie pavyzdžiai tebūtų išimtys, o ne tendencija, kad “darboholizmo” kultūra mūsų visuomenėje neįsigalėtų, ir kad dauguma žmonių Lietuvoje būtų patenkinti savo darbu, jaustųsi saugesni dėl ateities, kad dirbtų, bet nepersidirbtų, kad lengvai ir sklandžiai galėtų suderinti šeimą, darbą ir laisvalaikį, kad dažniausiai jaustųsi laimingi.
Pervargimas pasireiškia nuolatiniu nuovargio, silpnumo jausmu; jėgų ir energijos trūksta net tuomet, kai žmogus turėtų jaustis pailsėjęs, pvz., ryte nubudus iš miego; nėra motyvacijos, mažai kas domina, ima apatija, abejingumas tam, kas anksčiau teikdavo džiaugsmo; sunku susikaupti, sunku atlikti kokį nors darbą, kuris reikalauja koncentracijos; kartais kamuoja miego problemos; gali būti didesnis jautrumas, dirglumas; kartais prasideda galvos, nugaros, raumenų skausmai. Paprastai pervargę žmonės sako, kad jaučiasi “vos pavelkantys kojas”, kad “norisi tik sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką”, kad “ryte purto nuo minties, jog reikės keltis iš lovos”, kad “gelia visą kūną”, kad “mintys apie darbą varo į neviltį” ir t. t.
Nuolatinis nuovargis gali baigtis išsekimu, “perdegimu”, įvairiomis somatinėmis ligomis ar psichikos sutrikimais, yra atvejų, kai baigėsi ir mirtimi.
Manau, kad tikrai ne visus žmones, kurie daug dirba, netelpa į darbo valandas ir dėl to pervargsta, galime vadinti darboholikais. Manyčiau, kad darboholikų tarp jų yra mažuma. Darboholikais dažniausiai tampama dėl vidinių priežasčių. Tai viena iš priklausomybių. Tokie žmonės tik dirbdami jaučia pasitenkinimą ir, atvirkščiai, prastai jaučiasi nedirbdami. Taigi jie bus linkę dirbti daug net jei vadovas ir nekraus jiems didelio krūvio. Bėda, jei kam nors tenka dirbti su vadovu darboholiku.
Tarp besiskundžiančių darbiniu pervargimu, daugiausiai, mano nuomone, yra tiesiog labai atsakingų, ambicingų ir darbščių žmonių, kurie nori laiku suspėti atlikti darbus, kurie nori dirbti gerai, kurie nenori kitų nuvilti, nori atitikti lūkesčius, kurie tikisi būti įvertinti, kurie daug iš savęs reikalauja, kurie nemoka pasakyti “ne”, kurie žūtbūt nori užsidirbti ir t.t.
Kartais už šių žmonių nuovargį iš dalies gali būti atsakingi ir darbdaviai. Tik iš dalies, nes bet kuris žmogus teoriškai turi pasirinkimo laisvę ir gali nedirbti darbo, jei to darbo sąlygos jo netenkina. Kita vertus, kai įsigali darboholiška kultūra, kai žmogus mato, kad kiti darbuotojai uoliai dirba viršvalandžius, nesipriešindami sutinka dirbti savaitgaliais, kai laiku išeiti iš darbo yra “nelygis”, kai atostogas imti ilgiau kaip savaitę yra tiesiog nepadoru kolegų atžvilgiu, kai vadovas nuolat kalba apie tai, kaip reikia “dar truputį visiems susiimti ir padirbėti iš peties, nes jau visai nedaug liko iki tikslo”, kai girdi pasakojimus, kad ir kitose įmonėse situacija panaši arba ten dirbama dar daugiau, kai populiarioje literatūroje rašoma, kad aukštumas pasiekia tik tie, kurie negailėdami savęs metų metais dirba įmonės labui ir pan., nėra taip lengva eiti “prieš srovę”, išlaikyti savo nuomonę, nebijoti už save pakovoti, kartais netgi nebijoti prarasti darbo. Žmonės pradeda abejoti, ar gali elgtis taip, kaip jiems atrodo geriausia, ar turi prisitaikyti prie kitų, prisitaikyti prie reikalavimų. Gal tik jis čia toks netikėlis, kad penktą valandą jau jaučiasi užbaigęs dienos darbus? Viena mano klientė norėdama įsidarbinti pardavėja, buvo nustebusi, kad iš visų pretendenčių tik jai vienai užkliuvo, kad parduotuvėje, kurioje reikia dirbti 12 valandų pamainą, nėra nei kėdės, ant kurios būtų galima prisėsti ir pailsėti, kai nėra klientų, nei vietos, kur būtų galima papietauti. Akimirką ji suabejojo, ar nėra pernelyg išlepusi, kad atkreipia dėmesį į tokius dalykus.
Kartais žmonės jaučiasi verčiami aplinkybių dirbti tokiomis sąlygomis, kurios jiems ne visai patinka arba netgi smarkiai nepatinka. Jausmas, kad negali nieko pakeisti, nekontroliuoji padėties, kelia nuolatinį stresą, įtampą. Tai didina nuovargį. Taip ir užsisuka pervargimo ratas.
Į galvą ateina tik kažkur skaityti žodžiai apie vieno kunigo pamokslą. Kunigas teigė dažnai eidavęs lankyti sunkiai sergančių, mirštančių ligonių, tačiau nė karto negirdėjo, kad kuris nors iš jų būtų apgailestavęs, jog gyvenime per mažai dirbo.